Pradžia
Mintis lietuviams turėti nuosavas kapines kilo XIX amžiaus pabaigoje-XX amžiaus pradžioje nors pradiniai žingsniai buvo žengiami tik 1910 metais. “Lietuvos Sūnų Draugystė” pirmoji ėmėsi iniciatyvos. Tuo pačiu metu kitos laisvamanių draugijos, įskaitant Palaimintos Lietuvos Draugija, Teisybės Mylėtojų Draugija, Tėvynės Mylėtojų draugijos I-oji kuopa ir Susivienijimo Lietuvių Amerikoje 36-oji kuopa, bei tuzinas kitų organizacijų sutiko su šiuo užmoju.
Delegatai susitiko 1911 m. vasario 2 d. aptarti žemės pirkimo ir narių mokesčio detales. 1911 m. kovo 28 d. vienuolika visuomenės atstovų pasirašė valstijos įgaliotą chartiją. Su šiuo dokumentu buvo sudaryta septynių asmenų Tarybos 1911 m. balandžio 15 d. Paieškos lėmė nupirkti dvidešimt vieno akro žemės plotą Čikagos Justice priemiestyje 1912 m. sausio 1 d. Dalyvaujančios draugijos ir pavieniai asmenys pirko bonus finansuoti paskolą.
Kapinės tapo realybe 1912 m. gegužės 30 d., Kapų puošimo dieną, dalyvaujant 6,000 asmenų miniai. Ceremonijoje dalyvavo plakatus laikančios draugijos, žygiuodamos grojant K. J. Filipavičiaus orchestrui “Lietuva”. Čikagos mero patarėjas trumpai kalbėjo, pagirdamas šį lietuvių bendruomenės sumanymą. F. P. Bradčiulis ir K. Jurgelionis kalbėjo lietuviškai, o Lietuvių Socialistų Sąjungos 81-osios kuopos choras pagiedojo Vinco Kudirkos ,,Tautišką giesmę – Lietuva, Tėvyne mūsų” (dabar vadinamą Lietuvos valstybės himnu). Jie taip pat užtraukė “Marselietę”, kuri daugelį metų buvo laikoma ne tik Prancūzijos himnu, bet ir revoliucinierių daina. Po to atsitiko beveik neįsivaizduojamas įvykis – žmonės pradėjo giedoti giesmę “Dievas – mūsų gelbėtojas ir tvirtybė”.
